Kokius principus naudotumėte modulių skirstymui aukštesniame lygyje nei klasės?

Aukštesnio lygio modulių skirstymo principai galėtų būti šie:

• Inkarpuliacijos ir sujungimo (Cohesion & Coupling) principai. Modulių turi būti kuo savarankiškesni (aukšta sujungimo laipsnis viduje) ir turėti kuo mažiau priklausomybių vienas nuo kito (žemas sujungimas tarp modulių). Tai palengvina kodo testavimą, supratimą ir keitimą.
• Pagal funkcinius domenus. Modulių grupavimas pagal verslo logiką arba konkrečią atsakomybės sritį (pvz., naudotojų valdymas, mokėjimų apdorojimas, pranešimų siuntimas).
• Pagal architektūros sluoksnius. Daugiapakopėje architektūroje (pvz., Presentation, Business Logic, Data Access) kiekvienas sluoksnis gali būti atskiras modulis arba modulių grupė.
• Pagal vienos atsakomybės principą (Single Responsibility Principle - SRP). Modulis turi turėti vieną priežastį keisti. Tai yra SRP taikymas platesniame mastu.
• Mažiausių privilegijų principas (Principle of Least Privilege). Moduliams turėtų būti suteikta prieiga tik prie tų duomenų ir funkcijų, kurios jiems tikrai reikalingos.
• Atsižvelgiant į būsimus pokyčius. Architektūra turi būti pakankamai lanksti, kad galėtų atsižvelgti į galimą poreikių vystymąsi ir pokyčius. Modulių priklausomybė turėtų būti kuo mažesnė, kad būtų lengviau įgyvendinti naujas funkcijas ar keisti esamas.
• Remiantis naudojamais framework'ais ir šablonais. Modulio struktūra dažnai gali būti nurodyta arba paremta pasirinktu framework'u (pvz., MVC, kur kiekvienas V, M, C gali būti atskiras modulis arba modulių grupė, priklausomai nuo masto) arba architektūros šablonu (pvz., DDD - Domain-Driven Design, agregatų skirstymas).

Šie principai padeda sukurti valdomesnę, mastelį turinčią ir palaikomą programinės įrangos architektūrą.